Kovo 15 dieną Panevėžio 5-tosios gimnazijos 41 mokinys iš III-IV klasių vyko į Kauno technologijos universitetą dalyvauti dviejuose STEAM užsiėmimuose. Pirmasis vyko fizinių/inžinerijos mokslų laboratorijoje tema „Medžiagų mechaninių savybių tyrimai”, antrasis – socialinių/verslo ir viešosios vadybos mokslų laboratorijoje „Ekonominių ir finansinių įvykių tarptautinėse rinkose analizė, remiantis duomenimis, pateiktais Blomberg terminale”.
Pirmoje pamokoje moksleiviai pasitikrino savo žinias apie medžiagų mechanines savybes, jas nusakančius rodiklius. Patys tyrė medžiagų stiprumą, mašinomis atlikdami bandymus su įvairiomis medžiagomis, jas spausdami. Lygino, kas stipriau: kompozitinė medžiaga ar plienas? Darė išvadas, kodėl ir kur naudojamos kompozitinės medžiagos.
Antroje pamokoje moksleiviai susipažino su Blomberg terminalu bei praktiškai atliko ekonominių ir finansinių įvykių tarptautinėse rinkose analizę. Pokalbio metu aptarė pagrindinius šalių ekonominę būklę apibūdinančius rodiklius. Darė išvadas apie ekonomikos būklės ir akcijų, obligacijų, žaliavų rinkų ryšį ir tarpusavio įtaką.
IVd klasės moksleivė Rugilė džiaugėsi, kad galėjo dirbti poromis. Patiko Blomberg terminalas, kuriame buvo pateikti duomenys apie įvairių šalių ekonomiką, tai leido daryti išvadas, lyginant ir analizuojant grafikus. Sudomino aukso vertės priklausomybės nuo šalies ekonominio lygio tyrimas.
Taip pat šie IIId ir IIIe klasių bei IVd klasės gimnazistai dalyvavo netradicinėje integruotoje matematikos-fizikos-biologijos-lietuvių kalbos pamokoje, skirtoje karjeros ugdymui „Matematika + intelektas + elektronika = ateities pasaulis?“, kuri vyko Kauno įmonėje „ELINTA“. Mokiniai susipažino su įmonės istorija ir žavėjosi jos pasiekimais pasaulinėje rinkoje. Pamokos metu mokiniai gavo atsakymus į įvairius jaunam žmogui kylančius klausimus: 1. Kaip turi ruoštis profesijai moksleivis? 2. Kokių profesijų žmonės lengviausiai įsidarbina? 3. Kur dirbantieji įgijo išsilavinimą? 4. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti darbuotojas, siekiantis karjeros įmonėje?
Liucijos G., IIIe įspūdžiai apie integruotą pamoką: „Apsilankymas „Elintoje“ paliko didelį įspūdį, buvo įdomu sužinoti apie inovatyvių technologijų kūrimą, apie Lietuvos pažangą inžinerijos srityje. Nustebino, kokie talentingi žmonės dirba toje įmonėje ir kokias galimybes vadovas suteikia darbuotojams. Apsilankymas KTU fizikos fakultete taip pat patiko, nes sužinojau naujų dalykų. Įspūdį padarė tai, kad universitetas dirba su naujausiomis technologijomis, kurios yra pritaikomos netikėčiausiose vietose ir yra labai svarbios gyvenime.“
O kuo čia dėta lietuvių kalba? Jeigu kyla toks klausimas, būtinai paskaitykite Jono D., (IIIe kl.) mintis. Manau, tai geras probleminio rašinio pavyzdys.
Kieno ateitis?
Koks žmogus ateityje bus reikalingas? Kokios ateities perspektyvos? Kokie įgūdžiai ar charakterio savybės bus būtini, norint konkuruoti ir pasiekti aukštų tikslų gyvenime? Šiandien pateiksiu pamąstymus apie ateitį, remdamasis inovatyviąsias technologijas kuriančios įmonės „Elinta“ vadovo Vytauto Jokužio mintimis apie ateinančius laikus bei numatomas darbo tendencijas jaunajai kartai.
Trumpai apie minėtąją įmonę bei jos vadovą. „Elintoje“ kuriamos pačios įvairiausios technologijos: nuo elektromobilių įkrovimo stotelių, dažnio keitiklių, iki smulkiausių detalių bei pačių elektromobilių. Gaminami plataus pobūdžio kūriniai, atsižvelgiant į klientų nurodomas prekės savybes ir specialius užsakymus. Nuolatinį keliavimą pokyčių link reguliuojantis ir įmonės vairą sukantis Vytautas Jokužis bendradarbiauja su tūkstančius darbuotojų turinčiomis užsienio gigantėmis, tokiomis kaip SIEMENS ar Yokogawa. Susitikimo metu (kovo 15-ają vykusioje išvykoje) verslininkas svarstė apie ateities perspektyvas jaunam žmogui, kokius dalykus labiausiai verta studijuoti, norint būti aktualiu darbuotoju šių dienų bei ateities įmonėms.
Nėra ko stebėtis, kad tiksliųjų mokslų specialistas iškėlė mintį, jog ateityje matematikos, fizikos, chemijos ir IT studijos bus pačios svarbiausios ir reikšmingiausios. Kaip pats V. Jokužis pabrėžė, „rankų darbas jau dabar yra žlugęs reikalas.“ Darbininkus, atliekančius fiziškai nelengvą darbą, jau dabar gali pakeisti robotai ir žmonės, kurie moka su jais elgtis. Ir būsimasis rezultatas bus kokybiškesnis, greitesnis ir be jokių „žmogiškųjų“ klaidų“. Sutinku su kūrėju. Tačiau tuomet, kai buvo dėstoma ši mintis, man ramybės nedavė vienas klausimas: „Visa tai piešia nuostabią ateitį tiksliųjų mokslų atstovams. O kas laukia humanitarų?“ Tikrai nekaltinu verslininko dėl šios problemos – juk jis pats yra inžinerinių mokslų pasaulio dalis, tai yra būtent jo stiprybė. Vieta, kur aplinkui programuotojai valdo robotus, nėra pati tinkamiausia išmokti ką nors apie humanitarų galimybes šiame pasaulyje. Tai ar humanitariniams mokslams prijaučiantys žmonės turi ateitį? Ši problema yra mažai nagrinėjama mūsų gimnazijoje. Pateikiamas labai abstraktus atsakymas, kad tų, kurie gerai mokysis, laukia „gera“ ateitis. O to „gero mokymosi“ prioritetas – matematika. Susidaro įspūdis, kad mokykla ateičiai ketina ruošti tiksliuosius specialistus, o humanitarai tėra nesprendžiamas, nereikalingas uždavinys. Kitų dėstomų dalykų mokytojai irgi iškelia būtent tiksliųjų mokslų svarbą. „Pramiegoti“ matematiką yra kur kas didesnė problema negu praleisti istorijos ar muzikos pamokas. Renkantis dėstomuosius dalykus 10-os klasės pabaigoje, primygtinai rekomenduota pasirinkti fiziką ar IT, nesvarbu, ar dalykas mokiniui patinka, ar yra kančia.
Prieš akis galima matyti tiesiamą gyvenimo kelią. Vieniems jis tikrai yra tinkamas, puikus pasirinkimas, leisiantis padaryti karjerą ir pasižymėti gyvenime. Tačiau tiksliųjų mokslų kelias – ne man. Ir vietoj alternatyvos (kito varianto) gaunu rūko gaubiamą, miglotą tylą, kuri neduoda aiškių galimybių, ramybės. Nors mokykloj ir nėra plačiai kaip įmanoma išsakomos visos ateities galimybės, jaučiuosi lyg įstrigęs vietoje. Humanitarinės stiprybės vaidina antraeilę rolę. Tikrai nesiginčysiu, kad tikslieji mokslai įgis vis didesnę vertę ateities pasaulyje. Bet žmogus turi lavinti savo įgimtus talentus – tai, kas jam patinka, ir žinoti, kad gebėtų kalnus nuversti, būti pačiu geriausiu savo srityje. Brėžiamos ribos nepadeda vienišam mokiniui atrasti savo tikrojo pašaukimo. Užuot ieškojęs savęs, jis verčiau pasirinks saugiai iliustruotą kelią, nei pražus su savo individualumu. Taip miršta platus akiratis. Taip miršta net neatrasti talentai.
Ribos bando nulemti ateitį. Kieno ateitį? To, kas turėčiau būti, ar to, kuo galėčiau, jei būčiau savimi?
Mokytojos Birutė Masiokienė, Zita Grinienė, Laima Kuodienė
