Menu Close

Adventinio vainiko pynimo vakaras

Kai pirma šalna pakanda  lapus ir vėjas baldosi už lango, artėja Adventas. Žengiame paskutinį žingsnį į žvarbią gruodžio naktį. Lėtai nutupia snaigė ant delno. Norisi tvirtai suspausti, kad niekur nedingtų šis trapus mažytis stebuklas nešantis širdin šviesias viltis, nemeluotą džiaugsmą, švelnumą!

Adventas –  tinkamiausias metas, kad patikėtume galį nusimesti senųjų metų naštą, tai tarsi kvietimas sustoti, kad apsidairytume, ar šalia mūsų  nėra pamirštų ir nelaimingų. Mes esame geranoriški, galbūt kažkam labai reikalingi. „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą“, – taip sakė poetas Vytautas Mačernis. 

Nuoširdžiai dėkojame mokytojai sesei Elijai už adventinio vainiko pynimo vakarą, už supažindinimą su krikščioniškais simboliais, už sukurtą dvasinio šventumo nuotaiką ir gimnazijos bendruomenės telkimą bendrystei.

Skip to content