Sveikiname bei dėkojame jos mokytojai Beatai Viederienei.
Pakalbinome Gabiją:
Ką tau reiškia šis kūrybinės raiškos konkursas „Eilėraščio menas ir jo interpretacija”?
Turiu pasakyti, kad šis konkursas labai skiriasi nuo kitų, kuriuose dalyvavau. Jis buvo kur kas reikšmingesnis mano gyvenime. Dažniausiai noriu dalyvauti tokiuose renginiuose ne dėl prizų, bet dėl savęs įprasminimo, kaip dailininkė. Nors tikrai nepritrūkstu komplimentų savo darbams, tačiau ir nepasitenkinimo, replikų dėl mano stiliaus sulaukiu lygiai tiek pat . Dažnai gaunu komentarų, jog mano dailės išraiška nėra tinkama vadinti menu ar kad net negalima manęs vadinti dailininke. Taigi, savaime aišku, jog žmogui, kuriam dailė yra gyvenimo prasmė bei laimė, kritika labiau išlieka atmintyje.
Būtent tai ir prisiminiau iš dalyvavimo pirmą kartą šiame konkurse (šiais metais dalyvavau antrą kartą). Geriausiai pamenu tą gniuždantį jausmą po konkurso. Galiu drąsiai teigti, jog šis konkursas tapo aiškia riba, žyminčia mano psichologini lūžį. Turėjau arba viską mesti, arba įrodyti, jog viskas turėjo baigtis ne taip. Aišku, jog negalėjau palikti meno, tad teko atgauti, kas prarasta, – menininko garbę. Todėl dalyvaudama šiais metais, ėjau su kitokių tikslu: įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, jog aš verta dėmesio bei galiu laimėti. Norėjau sugebėti atleisti sau už praeitų metų pamoką bei atsidėkoti mokytojai už pastovų palaikymą, nepaisant mano sugebėjimų. Šis konkursas išliko kaip labai įsimintina pamoką atiduoti viską savo kūryboje, parodyti visą save ir niekada neiti paprastu keliu.
Kodėl pasirinkai Henriką Radauską? Ką jame atradai?
Tiesą pasakius, man labai sunku įsivaizduoti kitą autorių, labiau tinkantį iliustracijoms. Jo kūryba aprėpia nuo spalvingo mitologinio bei antikos pasaulio iki jiems kontrastingo realaus pasaulio aprašymų, patys eilėraščiai kuria įspūdinga vaizdinį galvoje. Nuo vienaragiu ir undinėlių iki Afroditės ir Kalipsės, Radausko kūryba yra stulbinanti savo vaizdiniais ir, manau, ne tik menininkui skaitant eilėraščiai perkelia į pasakišką erdvę. Nepaisant kūrybos, Henrikas Radauskas kaip kūrėjas yra be galo išskirtinis savo begalinę meile menui, jautrumu bei noru atsiriboti nuo politikos, kurti tikrą meną. Radausko paprastumas ir tiesiog primityvus noras dalintis menu, grožiu mane labai sužavėjo. Manau, tai vienas iš autorių, kurių neįmanoma sumaišyti ar užmiršti.
Kaip jautiesi laimėjusi 1 vietą?
Kaip ir minėjau, šis konkursas man buvo daugiau nei geras prizas ar diplomas. Tai buvo asmeninis laimėjimas ir įrodymas, jog sugebu pasiekti tai, ko noriu. Labai didžiuojuosi savimi ne tik dėl laimėjimo, bet ir dėl to, jog nepasidaviau. Esu dėkinga už šito konkurso duotas neužmirštamas pamokas ir išugdytą užsispyrimą siekti tikslo, nepaisant jausmų. Ir, tiesą pasakius, ne prizų dalijimas ar piešimas suteikė laimės, bet auklėtojos žinutės iš dailininkės po parodytų konkursinių darbų. Jau tada jaučiausi kaip laimėjusi 1 vietą.
Gabijai Lunskytei klausimus uždavė ir mintis užrašė mokytoja Beata Viederienė
