Faktas – tai įvyko! Bet reikėjo padirbėti.
Prisipažinsim, gimnazijos direktorės galvoje kilusia idėja ne iškart patikėjome, reikėjo pergalvoti, pamąstyti, kam jo reikia – žygis privalo turėti tikslą, kitu atveju tai tik pasivaikščiojimas. Prasmę padiktavo mūsų gimnazijos šūkis (buvome jį primiršę): „Eiti atrasti, kurti – vadinasi, būti čia…“, tiksliau, pirmasis jo žodis – visa gimnazija eisime, šiuo žygiu įprasminsime savo mokyklą, po dvejų metų švęsiančią 110-ąjį gimtadienį. Pradėję organizuoti, užsikūrėme kaip reikiant: komanda dėliojo maršrutą, žymėjo kontrolinius postus, ruošė žemėlapį, rūpinosi žygeivių startu ir jų sutikimu finiše. Beliko suburti visus žygiuoti.
Nors orų prognozės spalio 23 dienai nežadėjo nieko gero, vieningai nuspendėme, kad žygis įvyks bet kokiu oru! Kas tas lietus prieš jaunystę, prieš forever young 5-osios mokytojus! Menkniekis. Ir mes ėjome… Gimnazistai, mokytojai, darbuotojai… Būriais, kompanijomis, trise… Tiesa, girdėjome, kad kažkas bėgo, kažkas pavažiavo, bet gal geriau bėgti negu pabėgti, geriau pavažiuoti negu „pakimarinti“ ar „paskrolinti“. Lietus plovė, prausė, todėl grįžome šlapi, bet švarūs, pavargę, bet laimingi. Grįžome ten, kur ir pradėjome, – mūsų 5-ojoje. Nuovargį lyg ranka nuėmė pasakiškai kvapni žolelių arbata, neatsivalgomai gardi skautiška košė.
Bendrystė yra jėga! Taip žygiuojant galima kalnus nuversti. Ir mes juos versime. Pamatysit.
Laukite tęsinio, nes gimnazijos šūkyje dar daug žodžių!
Žygio organizatoriai
